1.

Ar pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį ir 19 straipsnio 1 dalį bei SESV 2 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 267 straipsnį, taip pat atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, draudžiama tokia aiškinimo praktika, kaip antai susijusi su Costituzione (Konstitucija) 111 straipsnio aštunta pastraipa, codice di procedura civile (Civilinio proceso kodeksas) 360 straipsnio pirmos pastraipos 1 punktu ir 362 straipsnio pirma pastraipa bei codice del processo amministrativo (Administracinio proceso kodeksas) 110 straipsniu, – tiek, kiek pagal šias nuostatas dėl „su jurisdikcija susijusių pagrindų“ leidžiama teikti kasacinį skundą dėl Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) sprendimų, – išplaukianti iš 2018 m. Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) sprendimo Nr. 6 ir paskesnės nacionalinių teismų praktikos, kurioje, keičiant ankstesnę jurisprudencijos kryptį, buvo nuspręsta, kad galimybe pateikti kasacinį skundą, grindžiamą „jurisdikcijos nebuvimu“, negalima pasinaudoti norint apskųsti Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) sprendimus, pagal kuriuos Teisingumo Teismo jurisprudencijos neatitinkantys nacionalinių teismų suformuluoti išaiškinimai taikomi Europos Sąjungos teisės reglamentuojamose srityse (nagrinėjamu atveju – viešųjų sutarčių sudarymo srityje), kuriose valstybės narės atsisakė pasinaudoti suvereniomis teisėmis su ES teise nesuderinamu būdu, o tai nulemia Sąjungos teisės pažeidimų, kuriuos būtų galima ištaisyti minėta priemone, įsitvirtinimą ir kelia grėsmę vienodam Sąjungos teisės taikymui bei teisminės gynybos veiksmingumui konkrečiose Sąjungos svarbos teisinėse situacijose, nes nesilaikoma reikalavimo, kad kiekvienas teismas visapusiškai ir nedelsdamas įgyvendintų šios teisės nuostatas, būtinai laikydamasis Teisingumo Teismo pateikto teisingo išaiškinimo ir atsižvelgdamas į valstybių narių „procesinės autonomijos“ ribas formuojant savo procesinės teisės institutus?

2.

Ar pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį ir 19 straipsnio 1 dalį bei SESV 267 straipsnį, taip pat atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, draudžiamas toks iš nacionalinės teismų praktikos išplaukiantis Costituzione (Konstitucija) 111 straipsnio aštuntos pastraipos, codice di procedura civile (Civilinio proceso kodeksas) 360 straipsnio pirmos pastraipos 1 punkto ir 362 straipsnio pirmos pastraipos bei codice del processo amministrativo (Administracinio proceso kodeksas) 110 straipsnio aiškinimas, pagal kurį Corte di Cassazione (Kasacinis teismas) jungtinei kolegijai dėl „su jurisdikcija susijusių pagrindų“ negalima teikti „jurisdikcijos nebuvimu“ grindžiamo kasacinio skundo kaip priemonės apskųsti Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) sprendimus, kuriuose, sprendžiant ginčus dėl su Sąjungos teisės taikymu susijusių klausimų, Teisingumo Teismui nepagrįstai nepateikiama prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nors nėra šio teismo išsamiai nurodytų (pradedant nuo 1982 m. spalio 6 d. Sprendimo Cilfit (C-238/81)) ir siaurai aiškinamų sąlygų, kuriomis nacionalinis teismas atleidžiamas nuo minėtos pareigos, o tai prieštarauja principui, pagal kurį su Sąjungos teise yra nesuderinamos nacionalinės procesinės teisės normos ar praktika (net ir grindžiama įstatymais ar Konstitucija), kuriose numatyta iš nacionalinių teismų (tiek paskutinės instancijos, tiek kitų) atimti (nors ir laikinai) laisvę teikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą, nes taip būtų pasisavinama išimtinė Teisingumo Teismo kompetencija teikti teisingus ir įpareigojančius Sąjungos teisės išaiškinimus, negrįžtamai įtvirtinamas (ir skatinamas) galimas skirtingas nacionalinių teismų taikomos teisės ir Sąjungos teisės aiškinimas ir daroma kliūčių vienodam Sąjungos teisės taikymui bei teisminės gynybos veiksmingumui Sąjungos teise grindžiamose konkrečiose teisinėse situacijose?

3.

Ar principai, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė 2019 m. rugsėjo 5 d. Sprendime Lombardi (C-333/18), 2016 m. balandžio 5 d. Sprendime PFE (C-689/13), 2013 m. liepos 4 d. Sprendime Fastweb (C-100/12) dėl Direktyvos 89/665/EEB (1), iš dalies pakeistos Direktyva 2007/66/EB (2), 1 straipsnio 1 ir 3 dalių ir 2 straipsnio 1 dalies, yra taikytini pagrindinėje byloje nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms, kai, viešojo pirkimo konkurse dalyvavusiai įmonei užginčijus jos pašalinimą iš konkurso ir sprendimą sudaryti sutartį su kita įmone, Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) iš esmės išnagrinėja tik vieną skundo pagrindą, kuriame iš konkurso pašalinta įmonė ginčija už jos techninį pasiūlymą skirtą per mažą balų skaičių, mažesnį nei nustatyta apatinė riba, ir, nagrinėdama pirmiausia perkančiosios organizacijos ir konkursą laimėjusios įmonės priešpriešinius skundus, juos patenkina, o kitus pagrindinio skundo pagrindus, kuriuose konkurso rezultatai ginčijami dėl kitų priežasčių (konkurso specifikacijoje neapibrėžtų pasiūlymų vertinimo kriterijų, skirto balų skaičiaus nepagrindimo, konkurso komisijos neteisėto sudarymo ir sudėties) pripažįsta nepriimtinais (ir neišnagrinėja bylos iš esmės), vadovaudamasi nacionalinių teismų praktika, pagal kurią iš konkurso pašalinta įmonė neturi teisės reikšti prieštaravimų, kuriais siekiama ginčyti sprendimą sudaryti sutartį su konkuravusia įmone, įskaitant konkurso procedūros rezultatų panaikinimą, nes turi būti įvertinta, ar Sąjungos teisei neprieštarauja tai, kad iš įmonės atimama teisė pateikti teismui vertinti visus konkurso rezultatų ginčijimo pagrindus tokioje situacijoje, kai jos pašalinimas iš konkurso nėra galutinai patvirtintas ir kiekvienas konkurso dalyvis gali pareikšti turįs analogišką teisinį suinteresuotumą tuo, kad kitų dalyvių pasiūlymai būtų atmesti, ir dėl to gali būti konstatuota, kad perkančioji organizacija negali išsirinkti tinkamo pasiūlymo ir turi paskelbti naują pirkimo procedūrą, kurioje galėtų dalyvauti visi pasiūlymus pateikę subjektai?