1)

Ar ESS 2 straipsnis, ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir ESS 4 straipsnis [3 dalis], siejami su 2006 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų (2) 2, 15 ir 22 konstatuojamosiomis dalimis ir 11 straipsnio 4 dalimi, turint omenyje, kad valstybė narė privalo imtis visų tinkamų ir reikiamų priemonių, kad pasiektų tikslą pagerinti kelių eismo saugumą, atsižvelgiant į laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje principą, taikant Komisijos sprendimą 2006/928/EB (3) ir remiantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalies paskutiniu sakiniu, turėtų būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama tokia teisinė situacija, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai nuteistasis apeliantas, naudodamasis specialiąja teisių gynimo priemone, prašo panaikinti galutinį apkaltinamąjį nuosprendį, skirtą už nusikalstamą veiką – motorinių transporto priemonių vairavimą esant sustabdytam vairuotojo pažymėjimo galiojimui –, nes tokiu atveju jis galėtų iš naujo pasinaudoti teise vairuoti, susijusia su laisve judėti visoje Europos Sąjungoje, remdamasis švelnesnio baudžiamojo įstatymo principu, kuris būtų taikytinas nagrinėjant bylą iš esmės, o šiame įstatyme yra numatytas trumpesnis senaties terminas, pasibaigęs prieš išsprendžiant bylą, bet po to nustatytas nacionalinio Konstitucinio Teismo sprendimu, kuriame įstatymo nuostatos, susijusios su baudžiamosios atsakomybės senaties termino nutraukimu, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai (2022 m. sprendimas) dėl įstatymų leidėjo neveiklumo, nes jis nesiėmė veiksmų, kad įstatymo tekstas būtų suderintas su kitu to paties Konstitucinio Teismo sprendimu, priimtu prieš ketverius metus iki pirmojo sprendimo (2018 m. sprendimas), o per šį laikotarpį taikant pirmąjį sprendimą susiformavusi bendrosios kompetencijos teismų praktika konsolidavosi, nes įstatymo tekstas ir toliau egzistavo tokia forma, kokia buvo numatyta priimant pirmąjį Konstitucinio Teismo sprendimą, o to praktinė pasekmė buvo ta, kad visų nusikalstamų veikų, dėl kurių iki pirmojo Konstitucinio Teismo sprendimo nebuvo priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis, senaties terminas buvo sutrumpintas per pusę ir dėl to baudžiamoji byla [kaltinamojo] šioje byloje atžvilgiu buvo nutraukta?

2)

Ar ESS 2 straipsnio nuostatos dėl teisinės valstybės vertybių ir pagarbos žmogaus teisėms visuomenėje, kuriai būdingas teisingumas, ir ESS 4 straipsnio [3 dalies] nuostatos dėl Sąjungos ir valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo principo, taikant Komisijos sprendimo 2006/928/EB nuostatas dėl įsipareigojimo užtikrinti Rumunijos teismų sistemos veiksmingumą ir remiantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio [1 dalies] paskutiniu sakiniu, kuriame įtvirtintas švelnesnio baudžiamojo įstatymo principas, turi būti aiškinamos taip, kad, kalbant apie visą nacionalinę teismų sistemą, pagal jas draudžiama tokia teisinė situacija, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai apeliantas, naudodamasis specialiąja teisių gynimo priemone, prašo panaikinti galutinį apkaltinamąjį nuosprendį, skirtą už nusikalstamą veiką – motorinių transporto priemonių vairavimą esant sustabdytam vairuotojo pažymėjimo galiojimui –, nes tokiu atveju jis galėtų iš naujo pasinaudoti teise vairuoti, susijusia su laisve judėti visoje Europos Sąjungoje, remdamasis švelnesnio baudžiamojo įstatymo principu, kuris būtų taikytinas nagrinėjant bylą iš esmės, pagal kurį būtų numatytas trumpesnis senaties terminas, pasibaigęs iki bylos išnagrinėjimo, bet po to nustatytas nacionalinio Konstitucinio Teismo sprendimu, kuriame įstatymo nuostatos, susijusios su baudžiamosios atsakomybės senaties termino nutraukimu, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai (2022 m. sprendimas), tai motyvuojant įstatymų leidėjo neveiklumu, nes jis nesiėmė veiksmų, kad įstatymo tekstas būtų suderintas su kitu to paties Konstitucinio Teismo sprendimu, priimtu prieš ketverius metus iki pirmojo sprendimo (2018 m. sprendimas), ir per šį laikotarpį taikant pirmąjį sprendimą susiformavusi bendrosios kompetencijos teismų praktika konsolidavosi, nes įstatymo tekstas ir toliau egzistavo tokia forma, kokia buvo numatyta priimant pirmąjį Konstitucinio Teismo sprendimą, o to praktinė pasekmė buvo ta, kad visų nusikalstamų veikų, dėl kurių iki pirmojo Konstitucinio Teismo sprendimo nebuvo priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis, senaties terminas buvo sutrumpintas per pusę ir dėl to baudžiamoji byla [kaltinamojo] šioje byloje atžvilgiu buvo nutraukta?

3)

Jeigu atsakymas būtų teigiamas ir tik tuo atveju, jei negalima pateikti Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo, ar Sąjungos teisės viršenybės principas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionaliniai teisės aktai ar praktika, pagal kuriuos nacionaliniai bendrosios kompetencijos teismai yra saistomi nacionalinio Konstitucinio Teismo sprendimų ir privalomų nacionalinio aukščiausiojo teismo sprendimų ir dėl šios priežasties negali, nepadarydami drausminio nusižengimo, savo iniciatyva netaikyti iš tokių sprendimų kylančios teismų praktikos, net jei jie, atsižvelgdami į Teisingumo Teismo sprendimą, mano, kad tokia teismų praktika prieštarauja ESS 2 straipsniui, ESS 19 straipsnio 1 dalies antrai pastraipai ir ESS 4 straipsnio [3 daliai], siejamai su 2006 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų 2, 15 ir 22 konstatuojamosiomis dalimis ir 11 straipsnio 4 dalimi, turint omenyje, kad valstybė narė privalo imtis visų tinkamų ir reikiamų priemonių, kad pasiektų tikslą pagerinti kelių eismo saugumą, taikant Komisijos sprendimą 2006/928/EB ir atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio [1 dalies] paskutinį sakinį, kaip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamos situacijos atveju?